Ne paslaptis, kad tai labai sena veislė. Žinomos seniausios nuorodos į šiuos šunis siekia net 3000 - 4000 metų. Pirmąjį oficialų Tailando ridžbekų veislės standartą 1945 m. sudarė Paripon Pochanapisuti, apibūdindamas TRD kaip vidutinio dydžio šunį: patiną – 55 cm aukščio ties ketera, sveriantį 20–22 kg, patelę – 50–52,5 cm aukščio ir 18–20 kg svorio, trumpo kailio, stačiomis ausimis ir kardą primenančia uodega.

Prieš beveik 40 metų standartas ėmė braškėti, nes kai kurie veisėjai tikruoju raudonu Tailando šunimi laikė tik vientisos spalvos individus, o kiti tvirtino, kad būtina juoda kaukė, mėlynas liežuvis, juodi plėmai ant kojų, juodi nagai ir uodega. Tailande kilo dideli nesutarimai – veisėjai taip susikoncentravo į raudonos spalvos šunų veisimą, kad likusios trys (juoda, isabella ir pilkai mėlyna) ėmė silpnėti, todėl  net ir po šiai dienai šių spalvų TRD yra gražesni užsienyje. Sklandė gandai, kad siekiant išryškinti raudoną spalvą buvo įmaišyta dobermanų kraujo, galbūt ir vokiečių aviganių, nes kai kuriose linijose atsirado ilgesnis kailis, tvirtesnė ir pailgėjusi kūno struktūra bei didelis liežuvis. Tačiau šiandien rimti Tailando veisėjai nebeeksperimentuoja su veisle ir dirba su tuo, ką turi.

Mėlynos spalvos TRD turi savo istoriją. Šios spalvos TRD atsirado ne natūraliai, o buvo išvesti Paripon Pochanapisuti pries beveik 100 metų. Jis bandė sukurti mėlyną spalvą, naudodamas šunis, turinčius šį geną. Tuo metu Tailande buvo galima rasti čiau čiau ir šarpėjų, tad tikėtina, kad jis kryžmino būtent šias veisles ar jų mišrūnus. Galbūt todėl net ir šiandien mėlyni šuniukai gimsta su nemažai laisvos odos, kartais turi ilgą, nestandartinį kailį, ir pasižymi kitokiu charakteriu nei raudonos arba juodos spalvos šunys.